Jurgą Kuliešienę galima pristatyti kaip profesionalią geštalto terapeutę, pasižyminčią giliais įgūdžiais ir patirtimi, dirbant su žmonėmis, siekiančiais asmeninio augimo. Geštalto terapija, kuria ji remiasi, pabrėžia sąmoningumą, asmeninės atsakomybės prisiėmimą už savo gyvenimą, todėl klientams atsiveria galimybė tyrinėti savo individualius poreikius ir formuoti autentišką suvokimą.
Koks jūsų išsilavinimas ir profesinė patirtis?
Esu Kauno Geštalto studijų centro absolventė ir turiu šio centro suteiktą Geštalto terapijos konsultanto kvalifikaciją. Šiemet pradėjau šeštuosius savo konsultacinio darbo metus, taip pat dalyvauju geštalto terapijos moksliniuose tyrinėjimuose, dalinuosi šia patirtimi tarptautinėse ir Lietuvos geštalto terapeutų konferencijose.
Kas jums labiausiai padėjo tapti psichoterapijos darbą išmanančiu specialistu?
Pats tas žodis „išmanančiu“ man skamba labai pretenzingai. Nežinau, kaip pamatuoti tą išmanymą ir su kuo lygintis. Jei su savo mokytojais – dar labai toli, jei su savimi pradžioje ir dabar, gal jau truputį plačiau žinau ir suprantu šį darbą. Aš pasitikiu savimi jį dirbdama, kai kuriuos dalykus žinau, daug ko nežinau, tačiau kiekvienas sutiktas klientas unikalus ir gali gerokai praplėsti mano „išmanymo“ ribas. Mano nuomone, tai toks nuolat besipildantis ir besiplečiantis išmanymas.
Kokias psichoterapijos metodikas naudojate savo darbe?
Dirbu, remdamasi Geštalto terapijos metodais, naudoju tam tikras kūrybines priemones (smėlį, molį, dailės įrankius, jūros akmenukus ir kt.).
Kaip atpažįstate, kad klientas pasiekė progresą?
Terapiniame procese jaučiuosi kaip su klientu kartu sėdėdama prie uždarytų durų, kartais tų durų net nesimato, vien aklina siena, tad progresas kiekvienam labai įvairus – pamatyti durų apybraižas, nustoti ten ieškoti durų, rasti raktą toms durims atrakinti, jas praverti ar atidaryti. Tad su kiekvienu klientu aptariame, ko jis siekia terapijoje ir tuomet jau toje kelionėje tikrinamės – ar, kliento nuomone, ten jis eina, kur ir siekia nueiti. Progresą turbūt dažniausiai pamatome abu kartu – kai klientas pradeda dalintis pokyčiu, aš tuo pat metu pastebiu tas naujo elgesio apraiškas – uždarytų geštaltų pasekmes. Tačiau terapinis procesas labai individualus dalykas ir iš anksto nuspėti, kiek tai užtruks laiko – nėra paprasta.
Kartais yra manoma, jog psichoterapeutai pritraukia tų klientų problemas, kurios ir jiems patiems yra būdingos. Ar sutinkate su tuo?
Taip, esu girdėjusi, kad terapeutai tai įvardina. Kita vertus, tokia hipotezė neturi moksliniais tyrimais pagrįstų įrodymų (bent jau tiek, kiek esu domėjusis tuo), gal net įdomu būtų padaryti tokį eksperimentą ir nustatyti, ar išties egzistuoja šis ryšys ir koks jo priežastingumas. Man atrodo, kad kitą gali suprasti tiek, kiek pats esi apie save supratęs, ir šioje vietoje kalbu ne apie įvykius, kurie yra mano patirti, bet apie tai, kiek esu tuos įvykius pati savyje išsityrinėjusi, perpratusi ir atpažinusi veikiančius „mechanizmus“, tada ir kitame galbūt galiu tai pamatyti ir suvokti, tačiau tai nėra būtina sąlyga. O klientai ateidami pas psichoterapeutus, mano supratimu, ”pataiko” į atsitiktinumo dėsnius. Kiekviena kliento tema ar iškeltas klausimas gali tapti katalizatoriumi pažvelgti į save.
Koks yra jūsų požiūris į medikamentinį gydymą ir psichoterapiją? Ar manote, kad turėtų būti taikomas kompleksinis gydymo būdas ar pakanka psichoterapijos?
Manau, kad toks dualistinis požiūris yra būdingas ir kitose srityse, pavyzdžiui – ar slogai gydyti reikia vaistų ar galima apsieiti be jų? Mokslinių tyrimų, tiriančių psichoterapijos efektyvumą mažoka, tuo tarpu, medikamentų efektyvumas yra pagristas moksliniais tyrimais. Tad gaunasi šiek tiek nelygiavertė situacija. Aš laikausi tokio požiūrio, kad medikamentai ir psichoterapija yra ne priešininkai, o sąjungininkai ir jei gydytojas psichiatras mano, kad pacientui reikia medikamentų, vadinasi, jie gali padėti žmogui pasijusti geriau.
Kaip susidorojate su sudėtingais ar emociškai sunkiais atvejais?
Tai pats dažniausias klausimas, kurį girdžiu. Pirmas impulsas, kuris kyla, atsakant į šį klausimą – na, nėra taip jau labai sudėtinga. Kažkokiu būdu galiu pakelti šį sunkumą, dažnai įsivaizduoju save tarsi indą, į kurį supilamos emocijos, istorijos, problemos, kančia ir po to aš visa tai iš savęs išpilu, tai nebe lieka manyje. Tačiau žinoma, ant tų indo sienelių lieka nuosėdų. Tada tenka sau padėti – pasirūpinti savo miegu, maistu, pasivaikščiojimais, tapyti, susireguliuoti emocijas, glostyti katiną ar nuveikti ką nors malonaus. Jei tai profesiškai sunkūs atvejai, pagelbėja supervizijos bei intervizijos su kolegomis.
Koks yra jūsų pačios požiūris į asmeninį augimą ir saviugdos procesą?
Pirmiausia, tai žiūrint, koks tas vidinis variklis skatina asmeninį augimą ir saviugdos procesą. Jei vidinis nepakankamumo jausmas tampa nuolatiniu tobulėjimo siekiu ir noras įrodyti, kad “aš vertingas, nes negaliu savęs priimti tokio, koks esu” – tuomet, manau, tai veikiau savižala ir savotiškas psichologinis smurtas prieš save. Šioje vietoje gali iškilti terapinis klausimas – ką su tuo daryti? Tačiau jei aš priimu save tokį, koks esu ir žinau savo stipriąsias ir silpnąsias puses bei žinau, ko man norisi ar reikia išmokti – tuomet tai tiesiog natūralus procesas. Aš netikiu, jog kartą pasimokius ir pasiugdžius jau viską žinome visam gyvenimui, manau, tai nėra baigtinis procesas. Tai procesas trunkantis visą gyvenimą ir ne dėl ištobulinto savęs rezultato, bet todėl, kad man tai įdomu. Todėl mano asmeniniame gyvenime – naujos žinios, nauji mokymai, saviugda yra natūralus buvimo būdas, suvokiant kodėl tai man yra reikalinga.
Ką patartumėte žmonėms, kurie galvoja apie psichoterapiją, bet dvejoja?
Užsirašyti ir ateiti pas psichoterapeutą bei pasikalbėti apie tas dvejones ir pažiūrėti, kas iš to gausis. Arba palaukti ir ateiti į terapiją tuomet, kai nebeliks dvejonių.
Ačiū už pokalbį!
Norėdami užsiregistruoti pas Jurgą Kuliešienę į privačias psichoterapijos konsultacijas spauskite šią nuorodą.