Per daugelį darbo metų pastebėjau, kad žmonės, kurie kreipiasi dėl nerimo, neretai mano, jog tai, ką išgyvena, yra kažkas išskirtinio ir nesuprantamo. Tačiau kalbantis dažnai paaiškėja, kad skirtingų žmonių patirtyse yra labai daug panašumų. Nerimas gali pasireikšti labai skirtingai, tačiau jį lydintys išgyvenimai, mintys ir elgesio modeliai dažnai kartojasi.
Šiame straipsnyje dalinuosi dešimčia pastebėjimų, kuriuos nuolat matau savo praktikoje. Galbūt kai kuriuose iš jų atpažinsite ir save.
- Baimė „išprotėti“
Vienas dažniausių sakinių, kuriuos tenka išgirsti:
„Man atrodo, kad tuoj išprotėsiu.“
Stipraus nerimo metu žmogus gali patirti labai intensyvių fizinių ir psichologinių simptomų: širdies plakimą, galvos svaigimą, derealizacijos ar depersonalizacijos pojūtį, sunkumą susikaupti, minčių „chaosą“. Visa tai gali būti taip neįprasta ir bauginanti, kad žmogus pradeda manyti, jog praranda kontrolę ar net „išeina iš proto“.
Tačiau pats nerimo pojūtis nereiškia, kad žmogus praranda ryšį su realybe ar dėl nerimo neišvengiamai susirgs psichikos liga.
Dažnai paradoksas yra tas, kad kuo labiau žmogus išsigąsta savo simptomų, tuo daugiau dėmesio jiems skiria. O kuo daugiau juos stebi, tuo stipresni jie atrodo.
- Žmones dažnai labiau gąsdina jų mintys nei pati situacija
Daugeliu atvejų didžiausią kančią sukelia ne pats įvykis, o tai, ką apie jį pradedame galvoti.
„O kas, jeigu…?“
„O jeigu atsitiks kažkas blogo?“
„O jeigu nesugebėsiu susitvarkyti?“
„O jeigu tai niekada nesibaigs?“
Viena mintis gali pradėti ištisą grandinę. Kiekvienas naujas „o jeigu?“ didina grėsmės pojūtį, o kūnas į šį pojūtį reaguoja taip, tarsi grėsmė būtų reali ir vyktų čia ir dabar.
Todėl dirbant su nerimu svarbu mokytis ne tik „sustabdyti blogas mintis“, bet ir suprasti, kaip santykiaujame su savo mintimis.
Mintis nėra faktas. Ir ne kiekvieną mintį reikia spręsti.
- Daugelis pirmiausia ieško fizinės ligos
Žmonės, patiriantys stiprų nerimą, neretai pirmiausia kreipiasi ne į psichologą ar psichoterapeutą, o į gydytojus.
Atliekami:
kraujo tyrimai;
širdies ir kraujagyslių sistemos tyrimai;
neurologiniai tyrimai;
įvairūs instrumentiniai tyrimai.
Kartais praeina mėnesiai ar net metai, kol žmogus pradeda svarstyti apie psichologines savo savijautos priežastis. Ir tai visiškai suprantama.
Nerimas gali sukelti labai realius fizinius pojūčius – širdies plakimą, spaudimą krūtinėje, dusulį, drebulį, prakaitavimą, pykinimą, galvos svaigimą, virškinimo sutrikimus.
Žmogui tai nėra „įsivaizduojami simptomai“. Jie yra realūs. Todėl pirmiausia svarbu atmesti galimas medicinines priežastis, o tada, jei tyrimai nerodo fizinės ligos, pažvelgti ir į psichologinius veiksnius.
- Kuo labiau žmogus stengiasi atsikratyti nerimo, tuo stipresnis jis kartais tampa
Nerimą galima palyginti su kamuoliu, kurį bandome kuo stipriau panardinti po vandeniu. Kuo daugiau jėgos naudojame jį spaudžiant, tuo stipriau jis stengiasi iškilti į paviršių.
Panašiai gali veikti ir mūsų bandymai bet kokia kaina nejausti nerimo.
„Negaliu jaudintis.“
„Turiu nusiraminti.“
„Kodėl man nepavyksta nustoti apie tai galvoti?“
„Noriu, kad šis jausmas kuo greičiau dingtų.“
Problema ta, kad bandydami kontroliuoti kiekvieną savo vidinę būseną pradedame dar atidžiau stebėti, ar nerimas jau praėjo.
Ir tuomet atsiranda paradoksas: stengdamiesi patikrinti, ar jau nebejaučiame nerimo, nuolat apie jį galvojame.
- Daugelis mano, kad nerimas atsirado „be priežasties“
Žmogus kartais sako:
„Viskas buvo gerai. Nieko blogo nenutiko. Tiesiog vieną dieną pradėjau jaustis blogai.“
Tačiau kalbantis neretai paaiškėja, kad iki tol buvo susikaupę nemažai įtampos:
ilgalaikis stresas;
konfliktai šeimoje;
neišgyventa ar neišgedėta netektis;
pervargimas;
nuolatinis spaudimas sau;
perfekcionizmas;
stiprus poreikis kontroliuoti aplinką ir ateitį.
Tai nereiškia, kad kiekvienas nerimo sutrikimas turi vieną aiškią priežastį. Nerimą gali lemti daugybė biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių.
Tačiau neretai simptomai pasirodo tuomet, kai žmogaus vidinių resursų ilgą laiką nebepakanka susidoroti su patiriama įtampa.
- Žmonės dažnai gėdijasi savo minčių
Dar vienas dažnas sakinys:
„Bijau pasakyti, ką galvoju, nes pagalvosite, kad esu nenormalus.“
Žmogų gali gąsdinti įkyrios, agresyvios, seksualinio pobūdžio, absurdiškos ar kitokios nepageidaujamos mintys. Kartais jis pradeda galvoti: „Jeigu man kilo tokia mintis, galbūt aš iš tikrųjų to noriu?“
Tačiau mintis ir ketinimas nėra tas pats dalykas.
Įkyri mintis savaime neapibrėžia žmogaus moralės, asmenybės ar ketinimų. Kuo labiau žmogus tokios minties išsigąsta ir bando ją išstumti, tuo labiau ji gali įsitvirtinti jo dėmesyje.
Todėl terapijoje svarbu sukurti erdvę, kurioje žmogus galėtų apie savo mintis kalbėti jų nebijodamas ir nesmerkdamas savęs.
- Nerimas labai mėgsta kontrolę
Pastebiu, kad daugelis žmonių, linkusių į nerimą, turi stiprų poreikį kontroliuoti įvairias savo gyvenimo sritis.
Jie nori žinoti:
kas bus rytoj;
kaip viskas baigsis;
ką apie juos pagalvos kiti;
ar tikrai priėmė teisingą sprendimą;
ar nieko blogo nenutiks;
ar jų kūne neatsirado pavojingas simptomas.
Problema ta, kad gyvenimas nesuteikia absoliutaus tikrumo.
Galime planuoti, ruoštis ir priimti racionalius sprendimus, tačiau niekada negalime kontroliuoti visko.
Kuo labiau siekiame visiško tikrumo, tuo daugiau dalykų pradedame tikrinti, analizuoti ir kontroliuoti. O tai gali dar labiau maitinti nerimą.
Kartais svarbi terapinio proceso dalis yra išmokti ne pasiekti visišką tikrumą, o išmokti toleruoti tam tikrą nežinomybę.
- Daugelis žmonių yra labai griežti sau.
Įdomu tai, kad žmonės, kurie yra labai supratingi kitų atžvilgiu, sau dažnai taiko visiškai kitokius standartus.
Jeigu draugas pasakytų:
„Man labai sunku. Aš bijau. Nežinau, ką daryti.“
Tikriausiai atsakytume:
„Viskas gerai. Tu neprivalai visko išspręsti šiandien.“
Tačiau sau sakome:
„Susitvarkyk.“
„Nebūk silpnas.“
„Kiti susitvarko.“
„Ko čia bijoti?“
„Juk nieko tokio nenutiko.“
Nuolatinė savikritika retai padeda sumažinti nerimą. Priešingai – ji gali sukurti dar vieną problemą: žmogus pradeda nerimauti ne tik dėl pačios situacijos, bet ir dėl to, kad jis apskritai nerimauja.
Todėl mokymasis kalbėti su savimi taip, kaip kalbėtume su artimu žmogumi, gali tapti svarbia pokyčio dalimi.
- Pagerėjimas dažnai prasideda ne tada, kai nerimas visiškai išnyksta.
Tai vienas svarbiausių dalykų, kuriuos pastebiu savo praktikoje.
Žmogus ateina tikėdamasis išmokti taip valdyti nerimą, kad daugiau niekada jo nejaustų.
Tačiau mūsų tikslas nebūtinai turėtų būti gyvenimas be nerimo.
Nerimas yra žmogaus emocinės sistemos dalis. Jis gali įspėti apie pavojų, padėti pasiruošti svarbiam įvykiui ar paskatinti veikti.
Problema atsiranda tada, kai nerimas ima valdyti gyvenimą.
Todėl terapijoje dažnai svarbu ne kovoti su kiekvienu nerimo pojūčiu, o keisti savo santykį su juo.
„Aš jaučiu nerimą“ nebūtinai turi reikšti:
„Turiu nuo jo pabėgti.“
Kartais tai gali reikšti:
„Mano kūnas dabar reaguoja į grėsmę. Nemalonu, bet šis jausmas praeis. Aš galiu jį išbūti ir vis tiek tęsti tai, kas man svarbu.“
Tai nėra pasidavimas nerimui. Tai – mokymasis nebeleisti jam priimti sprendimų už mus.
- Beveik visi, kurie ateina, iš pradžių mano, kad jų situacija beviltiška
Tai turbūt vienas dažniausiai pasikartojančių dalykų.
Žmogus ateina į konsultaciją po kelių mėnesių ar metų, praleistų bandant suprasti, kas su juo vyksta.
Jis jau išbandė įvairius būdus nusiraminti. Perskaitė daugybę straipsnių. Ieškojo simptomų internete. Tikrinosi sveikatą. Bandė „susimti“.
Ir galiausiai sako:
„Man atrodo, kad niekas nebepadės.“
Tačiau po tam tikro laiko nemaža dalis žmonių pasako visai ką kita:
„Jeigu būčiau žinojęs, kad gali būti taip geriau, būčiau atėjęs daug anksčiau.“
Tai nereiškia, kad psichoterapija yra greitas ar universalus sprendimas. Kiekvieno žmogaus situacija skirtinga, o pokyčiui dažnai reikia laiko.
Tačiau vienas svarbiausių žingsnių yra nustoti likti su problema vienam.
Nerimas nėra jūsų tapatybė
Jeigu atpažinote save bent keliuose iš šių punktų, tai dar nereiškia, kad su jumis kažkas negerai.
Nerimas gali stipriai paveikti žmogaus gyvenimą, tačiau jis nėra žmogaus asmenybė ir neapibrėžia jo ateities.
Kartais svarbiausia pradėti ne nuo klausimo:
„Kaip kuo greičiau atsikratyti nerimo?“
O nuo kito:
„Ką mano nerimas bando man pasakyti ir kaip galiu išmokti su juo tvarkytis kitaip?“
Psichoterapija gali būti erdvė, kurioje į šiuos klausimus galima ieškoti atsakymų kartu su specialistu – saugiai, be vertinimo ir skubėjimo.
Jeigu nerimas pradeda riboti jūsų kasdienį gyvenimą, santykius, darbą, miegą ar galimybę džiaugtis įprastais dalykais, verta nelaukti, kol jis taps dar stipresnis. Kreipimasis pagalbos nėra silpnumo ženklas. Kartais tai tiesiog pirmas žingsnis į gyvenimą, kuriame nerimas nebėra tas, kuris priima sprendimus už jus.
Straipsnį parengė Laurynas Urbšys. Užsiregistruoti pas šį specialistą galima šioje nuorodoje.