Interviu su psichoterapeutu Pranu Beniku apie kelią į psichoterapiją, geštalto terapijos esmę, žmogaus vidinius sunkumus ir šiandienos iššūkius – nuo santykių bei prasmės paieškų iki jaunų žmonių patiriamo spaudimo ir FOMO.
Kas jus atvedė į psichoterapijos sritį?
Man atrodo, į psichoterapiją, retai kada ateinama vien dėl profesinio pasirinkimo. Esu linkęs manyti, kad dažniau tai būna asmeninio patyrimo, biografinių sanklodų nulemtas kelias – toks kelias, kuriame žmogus pamažu pradeda vis labiau domėtis savo vidiniu pasauliu ir išgyvenimais. Tai lėta, sudėtinga ir neretai gilių bei skausmingų patirčių lydima kelionė, tačiau, kartu, mano požiūriu, labai vertinga ir prasminga.
Man visada buvo įdomus klausimas: kodėl žmonės, turėdami tiek proto (juk nė vienas mūsų nėra linkęs pripažinti, kad jo trūksta) ir tiek galimybių gyventi prasmingai, vis dėlto dažnai jaučiasi pasimetę, sutrikę, išsiderinę, vieniši ar įstrigę, patiems sunkiai suvokiamuose gyvenimo scenarijuose?
Ilgainiui pradedi suprasti, kad daugelis mūsų kovų vyksta ne išorėje, o mūsų pačių viduje – santykyje su savo patyrimais, mintimis, emocijomis ir, regis, niekaip iki galo neužgyjančiomis praeities žaizdomis.
Man atrodo, kad psichoterapija yra viena iš erdvių, kurioje žmogus gali saugiai ir sąžiningai pažvelgti į save. Kartais, svarbiausia, yra net ne atsakymai. Kartais svarbiausia – kad šiame kelyje, kuris dažniau primena klajonę nei tiesią kelionę, žmogus nebūtų vienas.
Kaip sociologijos studijos prisidėjo prie jūsų darbo su klientais?
Sociologija išmokė mane matyti žmogų daug platesniame kontekste. Esame linkę matyti save atskirai, tarsi izoliuotai nuo „išorinio pasaulio“ ir manyti, kad mūsų sunkumai yra tik asmeninio pobūdžio – tarsi tai būtų vien tik pačio žmogaus sąlygoti dalykai, jo valios, pasirinkimų ar asmeninės atsakomybės klausimas. Tačiau žmogus gimsta ir gyvena bendrijoje. Mes formuojamės santykyje su kitais – šeimoje, tarp artimųjų, giminėje ir bendruomenėje, visuomenėje ir kultūroje. Visa tai vienaip ar kitaip paliečia mūsų patirtis ir formuoja tai, kaip mes matome save bei pasaulį.
Studijuodamas pradėjau aiškiau matyti, kiek daug mūsų patirtyse yra socialinio konteksto – šeimos istorijų, visuomenės lūkesčių, įvairių socialinių spaudimų, mitų ir naratyvų. Kartu su tuo paveldime ir nemažai nepastebimų traumų, kurios vėliau susipina į pasikartojančius elgesio ir santykių modelius.
Todėl dirbdamas su klientais stengiuosi matyti ne tik individualų žmogaus skausmą, bet ir platesnį foną, kuriame tas skausmas atsirado. Man svarbu padėti žmogui pamažu pamatyti save šiame kontekste – ne kaip „sugedusį“ ar netinkamą, bet kaip žmogų, kurio patirtys turi savo istoriją ir prasmę.
Vienas iš svarbių mano darbo tikslų yra padėti žmogui po truputį susigrąžinti ryšį su savimi – kad jis galėtų jaustis ne svetimas sau pačiam: savo asmenybei, savo norams, savo pasirinkimams ir galiausiai savo gyvenimui. Kartais vien šis atradimas – kad su tavimi nėra kažkas „ne taip“, o kad tavo patirtys tiesiog turi savo istoriją – jau tampa pirmu žingsniu į vidinę laisvę.
Dirbote su socialinės integracijos projektais – kaip ši patirtis formavo jūsų požiūrį į žmonių sunkumus?
Dirbdamas su socialinės integracijos projektais susidūriau su labai skirtingomis žmonių gyvenimo istorijomis. Tai gana greitai išmoko lėčiau ir atsargiau vertinti bei atidžiau klausytis nei skubintis kažką „spręsti“.
Kartais už vieno sprendimo, kuris iš šalies gali atrodyti neteisingas ar nesuprantamas, slypi ilga patirčių grandinė – skurdas, atstūmimas, panieka, smurtas ar tiesiog elementaraus, šilto, kasdieniško – žmogiško palaikymo stoka. Ši patirtis man priminė paprastą, bet svarbų dalyką: žmogų daug lengviau vertinti nei jį suprasti.
Galbūt vienas iš santykių paradoksų slypi tame, kad dažniausiai mes patys labiau norime būti suprasti, nei iš tikrųjų stengiamės suprasti kitą – pasitikti jį savo dėmesiu, smalsumu, atsiliepimu, empatija.
Kas jus labiausiai motyvuoja šiame darbe?
Turbūt labiausiai motyvuoja akimirkos, kai pastebiu, kad žmogus pradeda šiek tiek kitaip matyti save. Kartais tai labai subtilus pokytis – mažiau savęs kaltinimo, daugiau smalsumo savo patirčiai ir daugiau švelnumo sau.
Tokiais momentais galima pamatyti, kaip žmogus pamažu susigrąžina savo paties gyvenimo pojūčio ir autorystės jausmą. Tai nėra dramatiški lūžiai. Dažniau tai tylūs, bet labai svarbūs vidiniai poslinkiai – panašūs į lėtą gilios upės tėkmę.
Kaip paprastai paaiškintumėte, kas yra geštalto terapija?
Jei reikėtų paaiškinti paprastai, sakyčiau, kad geštalto terapija yra būdas padėti žmogui aiškiau pamatyti, kas vyksta jo viduje, jo gyvenime, jo santykiuose su kitais žmonėmis.
Dažnai gyvename gana automatiškai – kartojame įprastas reakcijas net nepastebėdami, iš kur jos kyla. Geštalto terapijoje daug dėmesio skiriama sąmoningumui: tam, kas vyksta čia ir dabar – mūsų mintims, emocijoms, kūno pojūčiams, santykiui su kitu žmogumi. Kai žmogus pradeda tai pastebėti, atsiranda daugiau pasirinkimo laisvės.
Kartu geštalto terapija yra ir egzistenciškai orientuota terapija. Ji kviečia žmogų išdrįsti kelti ir išbūti su sudėtingiausiais žmogiškosios būties klausimais. Vienas iš jų – prasmės klausimas, kuris, regis, šiuolaikinį žmogų vargina vis labiau ir labiau. Šiandien nebėra vieningų, universalių atsakymų, kurie galėtų visiems vienodai paaiškinti, kaip gyventi. Todėl šį klausimą kiekvienam tenka spręsti labai asmeniškai. O kartu šalia jo atsiveria ir kitos neišvengiamos temos – vienatvė, liga, kančia, laikinumas, mūsų gyvenimo baigtinumas…
Man geštalto terapija yra drąsa tyrinėti būtį, gyvenimą, patirtis ir išbūti net ir tada, kai bijome, abejojame ar klystame. Išbūti nepaisant savo trapumo, pažeidžiamumo, netikrumo – tiek kiek užteks jėgų – nepasitraukti, nenusišalinti, nepasiduoti – likti, ištesėti, kvėpuoti, būti, patirti, gyventi. Galbūt kartais suklumpant, kartais pasijuntant visiškai išsekusiu, išsieikvojusiu, bejėgiu – bet vis tiek pasiliekant autentiškoje savo paties vienintelio ir nepakartojamo gyvenimo akivaizdoje.
Kaip matote savo vaidmenį psichoterapiniame procese?
Žvelgiant iš geštalto terapijos perspektyvos, psichoterapeutas nėra tas, kuris žino „geriau“, kaip žmogus turėtų gyventi, ar turi paruoštus atsakymus į jo gyvenimo klausimus. Mano vaidmuo veikiau yra kurti saugią, gyvą ir autentišką erdvę susitikimui – tokią, kurioje žmogus galėtų tyrinėti savo patirtį, jausmus, mintis ir santykio su pasauliu būdus.
Geštalto terapijoje daug dėmesio skiriama sąmoningumui ir tam, kas vyksta čia ir dabar. Todėl kartais mano vaidmuo yra padėti žmogui pastebėti tai, kas vyksta jo patirtyje: ką jis jaučia, apie ką galvoja, kaip reaguoja, kas vyksta jo santykyje su manimi šio pokalbio metu.
Svarbus ir pats terapinis santykis. Vienas iš geštalto terapijos kūrėjų, Fritz Perls, pabrėžė gyvo kontakto tarp dviejų žmonių svarbą. Todėl terapijoje svarbu ne tik tai, apie ką kalbame, bet ir kaip mes susitinkame – kaip reaguojame vienas į kitą, kas vyksta mūsų santykyje.
Dėl to savo vaidmenį dažniau matau ne kaip eksperto, kuris kažką taiso ar „sutvarko“, bet kaip žmogaus, kuris lydi kitą jo patirties tyrinėjime. Terapijoje svarbiausi pokyčiai paprastai vyksta tada, kai pats žmogus pamažu pradeda aiškiau matyti save, savo poreikius ir savo gyvenimo pasirinkimus.
Galiausiai, pokytis prasideda tada, kai žmogus atranda drąsos būti savimi – su savo jausmais, patirtimis ir istorija – būti sau artimu, o ne svetimu.
Kada žmogus turėtų suprasti, kad jam jau verta kreiptis pagalbos?
Dažnai žmonės kreipiasi tada, kai emocinis skausmas ar gyvenimo sunkumai jau būna gerokai įsisenėję. Tačiau iš tikrųjų verta kreiptis anksčiau – tada, kai žmogus pajunta, kad vienam darosi per sunku susigaudyti savo mintyse, jausmuose ar patirtyse. Kartais tai pasireiškia pasikartojančiais santykių konfliktais, kartais užsitęsusiu nerimu, o kartais tiesiog jausmu, kad gyvenime vis kartojasi tie patys, jau pažįstami scenarijai, iš kurių nepavyksta ištrūkti.
Deja, gana dažnai žmogus pradeda kažką keisti tik tada, kai tai tampa būtina – kai esama situacija jau darosi nebepakeliama. Kol gyvenimas tėra tik šiek tiek nebepatinkantis „fotelis“, dažniausiai dar randame būdų jame patogiau įsitaisyti ir tiesiog „pakentėti“. Tačiau kai tas fotelis ima spausti taip, kad jame jau nebeįmanoma ramiai nusėdėti, tuomet žmogus rimtai pradeda svarstyti, kad galbūt laikas atsistoti ir kažką keisti. Tuomet pokyčiai paprastai „kainuoja“ gerokai daugiau – daugiau laiko, energijos ir pastangų. Kartais net tiek, kad žmogus ima svarstyti: gal lengviau pradėti viską iš naujo, negu bandyti taisyti tai, kas per ilgai buvo ignoruota?
Tam tikra prasme esu ir krizių fanas, nes jose dažnai slypi didžiausias pokyčio potencialas. Krizė – tai momentas, kai senasis gyvenimo būdas jau nebeveikia, o naujas dar tik ieško savo formos. Pokyčiams reikia drąsos, energijos, kantrybės ir ištvermės – gebėjimo išbūti procese ir nepabūgti to, ką apie save galime atrasti.
Psichoterapija nėra greitas sprendimas ar „tabletė nuo visų ligų“, o psichoterapeutas nėra burtininkas. Tai bendras darbas, kuriame svarbiausi pokyčiai vyksta tada, kai pats žmogus ryžtasi sąžiningai tyrinėti save. Jei siekiama ne tik greito nusiraminimo, bet gilesnio ir tvaresnio pokyčio, šis kelias gali būti labai vertingas – nors ir reikalaujantis pastangų.
Jei žmogui reikia tik informacijos, kartais gali pakakti ir geros knygos. Tačiau jei norisi gyvos patirties – tikro susitikimo su savimi ir kitu žmogumi – terapija tam, regis, yra viena tinkamiausių erdvių.
Kaip, jūsų nuomone, Lietuvoje keičiasi požiūris į psichoterapiją?
Per pastaruosius metus matyti gana ryškus pokytis. Vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad rūpintis psichologine sveikata yra lygiai taip pat svarbu kaip rūpintis fizine.
Jei anksčiau psichoterapija dažnai buvo siejama tik su rimtais psichikos sutrikimais, šiandien vis daugiau žmonių ją mato kaip erdvę savęs pažinimui ir asmeniniam augimui.
Vis dėlto kai kuriose kartose dar jaučiamas atsargumas – tai suprantama, nes ilgą laiką apie emocinius sunkumus buvo tiesiog vengiama kalbėti.
Kokie mitai apie terapiją vis dar gyviausi?
Vienas, regis, dažniausių mitų – kad į terapiją eina tik „silpni“ žmonės. Tačiau iš tikrųjų dažnai reikia nemažai drąsos pripažinti savo sunkumus ir pažvelgti į save atviriau.
Kitas mitas – kad terapeutas gali ar net „turi“ greitai „sutaisyti“ žmogų. Tačiau terapija nėra remontas. Tai procesas, kuriame žmogus pamažu pradeda geriau suprasti save ir savo gyvenimą.
Ar pastebite naujų problemų tendencijų, ypač tarp jaunų žmonių?
Regis, taip. Tarp jaunų žmonių vis dažniau tenka pastebėti stiprų spaudimą nuolat atrodyti sėkmingiems – gražiems, protingiems, turtingiems, laimingiems, tarsi visa tai ateitų savaime, be didesnių pastangų. Socialiniuose tinkluose kuriamas įspūdis, kad kažkas gyvena beveik tobulą gyvenimą: atrodo puikiai, daro karjerą, keliauja, turi pinigų, patiria nuolatinių įspūdžių.
Tokioje nuolatinio lyginimo(si) erdvėje žmogui labai lengva pasijusti ne tik kažko stokojančiam, bet apskritai nepakankamam. Dėl to nemažai jaunų žmonių patiria nerimą, stiprius savivertės svyravimus, kartais ir gana gilų vienišumo jausmą – net ir turėdami daug socialinių kontaktų, kurie neretai lieka gana paviršutiniški.
Kartu matau ir viltingą dalyką – jaunoji karta dažnai yra atviresnė kalbėti apie savo sunkumus ir drąsiau ieško pagalbos. Vis daugiau jaunų žmonių pradeda rimčiau žiūrėti į emocinę savijautą ir tarpasmeninius santykius.
Norėčiau paminėti dar vieną probleminį reiškinį. Tai vadinamoji baimė kažką praleisti (angl. fear of missing out, FOMO). Tai vidinė baimė praleisti kažką svarbaus ar įdomaus, likti nuošaly nuo patirčių, kurias, regis, išgyvena kiti. Psichologiškai tai glaudžiai susiję su nuolatiniu savęs lyginimu su kitais, ypač socialiniuose tinkluose, kur matome kitų žmonių keliones, pasiekimus ar įspūdžius.
Žvelgiant iš geštalto terapijos perspektyvos, tokia būsena dažnai atsiranda tada, kai žmogus gyvena daugiau „ten, kur kiti“, o ne savo paties „čia ir dabar“. Dėmesys nukrypsta į išorinį pasaulį ir pa(si)lyginimus, o savo paties patirtis – jausmai, poreikiai, kūno pojūčiai – lieka mažiau pastebimi.
Tokiu atveju terapijoje svarbu padėti žmogui šiek tiek sustoti, atsigręžti į save ir pamažu atkurti ryšį su tuo, kas jam iš tikrųjų svarbu. Kai dėmesys sugrįžta į savo patirtį, atsiranda daugiau vidinės laisvės gyventi ne nuolatinių palyginimų sūkuryje, o autentiškesniame santykyje su savo paties gyvenimu.
Paskutinė mintis pabaigai?
Ką gi, psichoterapija, mano akimis, nėra apie tai, kad žmogus čia būtų kažkaip „sutaisomas“. Veikiau tai erdvė, kurioje žmogus pamažu išdrįsta atsiliepti sau svarbiuose dalykuose – pripažinti tai, ko iš tiesų nori ar nenori, ir išdrįsti būti savimi su savo mintimis, patirtimis, jausmais ir istorija. Iš čia pamažu atsiranda daugiau sąmoningumo ir drąsos – savyje ir savimi gyventi savo vienintelį, autentišką ir nepakartojamą gyvenimą.
Registracija į individualią ir porų psichoterapija pas Praną Beniką.